Fitoterapija {gr. phyton – augalas, therapeia – gydymas} – gydymas vaistiniais augalais, besiremianti įvairių augalų taikymu gydymo tikslams medicinos atšaka, kurios šaknys yra žolininkystėje. Pastaruoju metu fitoterapija turi mokslinį pagrindimą ir pripažinta tradicinėje medicinoje.

Fitoterapija vystėsi tūkstančius metų ir turi pačią seniausią gydymo patirtį, o vaistiniai augalai buvo pirmieji vaistai žmonijos istorijoje. Fitoterapijos žinios ir patirtis siekia Hipokrato ir Dioskorido laikus. Daugelyje Europos Sąjungos šalių fitoterapija yra įteisinta ir įstatymiškai. Fitoterapija be mokslinės žolininkystės, apimančios gydymą žolelėmis, gydomieji preparatai išgaunami taipogi iš medžių, krūmų, kerpių ir grybų, jūrinių augalų.

Fitoterapija bendrai skirstoma į dvi rūšis: racionalioji, arba alopatinė, fitoterapija, pagrįsta moksline medicina, ir tradicinė fitoterapija – tai liaudies medicina.

Racionaliosios fitoterapijos tikslas yra veikti ligos priežastis ir gydyti simptomus. Tuo tarpu tradicinė fitoterapija remiasi ilgamete patirtimi ir siekia tūkstančių metų praktiką. Iš jos išsivystė dabartinė medicina ir šiai dienai yra glaudžiai siejama su moksliniais vertinimo kriterijais.

Augalų sudėtyje yra ypatingai daug naudingų komponentų, palaikančių ir stiprinančių organizmo tinkamą funkcionavimą. Moksliškai įrodyta, kad gydomąjį poveikį augaluose turi veikliosios medžiagos, tam tikri cheminiai junginiai: vitaminai, mineralinės medžiagos, eteriniai aliejai, alkaloidai, glikozidai, rauginės medžiagos, įvairios rūgštys ir kt. Gydymui ir medicininių preparatų ruošimui fitoterapijoje naudojamos daugiausia minėtų medžiagų turinčios augalų dalys. Vaistiniuose augaluose esantys biologiškai veiklūs junginiai pasižymi antioksidaciniu, imunomoduliaciniu, psichovegetacinius sutrikimus šalinančiu, kraujotaką aktyvinančiu, baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitą reguliuojančiu poveikiu.

Atsižvelgiant į gamtos dėsnius, augalinės kilmės medikamentai yra labiau tinkantys žmogui vien dėl žmogaus ir jį supančių augalų cheminės sudėties panašumo. Sąveikaujant tradicinei medicinai ir fitoterapijai galima pasiekti geriausių rezultatų siekiant atstatyti sutrikusias žmogaus organizmo funkcijas.

Fitoterapijos aktualumą ir susidomėjimo augimą nulėmė cheminių vaistų (alopatijos) sukeltų ligų padažnėjimas (masinis temperatūrą ir uždegimus mažinančių vaistų vartojimas, antibakteriniai vaistai ir kt.). Dėl padažnėjusių lėtinių ligų ir sukeltų cheminių preparatų vartojimo šalutinių poveikio, tradicinę mediciną privertė atsigręžti į natūralius gydymo metodus, kadangi slopindami ligos mechanizmą, cheminiai preparatai sutrikdo ir normalios reguliacijos procesus: blokuoja biochemines reakcijas ir receptorius, neutralizuoja hormonų, prostaglandinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų poveikį.

Fitoterapijos taikymo gydymui privalumai:
vartojami natūralūs preparatai, aktyvinantys medžiagų apykaitos procesus;
skatina organizmo savigydos procesus, atstato imuninę, endokrininę, organizmo detoksikacinę ir nervų sistemas.

Dėl kompleksinio vaistažolių veikimo, jomis galima įveikti ligas, sunkiai pasiduodančias šiuolaikiniams gydymo metodams, ypač efektyvu tuomet, kai vaistažolės vartojamos kartu su tradiciniais medikamentais.

Fitoterapijai naudojami augaliniai vaistiniai preparatai yra sudaryti iš cheminių, biologiškai aktyvių medžiagų. Dažniausiai gydomasis augalo poveikis žmogaus organizmui priklauso ne nuo vienos, o net nuo keleto medžiagų sinergiškai veikiančių tarpusavyje ir veiksmingai sprendžiančių problemas, susijusias su ligomis. Todėl, vartojant išgrynintą cheminiu būdu medžiagą, nesulaukiama tokio efekto, kaip vartojant visą augalą.

Sveikatos pagrindas yra visapusiškas organizmo funkcionalumas ir aprūpinimas būtinomis maistingomis medžiagomis bei vitaminais. Esant nuolat didėjančiai aplinkos taršai, ultravioletinių spindulių, alkoholio vartojimo, rūkymo, blogos mitybos ir streso neigiamo poveikio, žmogaus organizme daugėja sveikatai kenksmingų molekulių, vadinamų laisvaisiais radikalais, kurie susidaro vykstant metaboliniam procesui. Laisvieji radikalai – tai toksiški dariniai – kenkiantys svarbioms ląstelių sudėtinėms dalims ir gali turėti tiesioginį poveikį lėtinių lygų vystymuisi. Šiuolaikinis mokslas atranda vis naujų medžiagų, padedančių organizmui apsisaugoti nuo ardančio laisvųjų radikalų poveikio. Ypač plačiai tyrinėjama augalinės kilmės antioksidantų, neutralizuojančių organizme susikaupusius laisvuosius radikalus, įtaka apsauginių ląstelių savybių stiprinimui, įvairių ligų profilaktikai.

Fitoterapija ypatingai sėkmingai taikoma kosmetologijoje, pediatrijoje, geriatrijoje (senatvės ligoms gydyti), lėtinių ligų gydymui.

 

Pagaminta Italijoje

Tinka vegetarams

Natūralūs produktai

Produktai be glitimo

Be pridėtinio cukraus

Produktai be laktozės

Close
Compare
Wishlist 0
Open Wishlist Page Continue Shopping